Kineziterapija

Kineziterapija (graik. kinesis – judesys, therapeia – gydymas) – tai gydymas judesiu ir fiziniais veiksniais (masažu, šiluma, šalčiu ir kt.). Žmonės nuo neatmenamų laikų suprato judėjimo reikšmę sveikatai, tačiau gydymas judesiu mokslinį pagrindimą įgavo tik renesanso laikotarpiu, o kineziterapija kaip specialybė susiformavo tik XX a. pradžioje. Kineziterapija yra taikoma daugelio ligų atvejais ir skiriama siekiant sugrąžinti ar kompensuoti judėjimo funkciją, sumažinti komplikacijų (trombinės embolijos, kvėpavimo takų infekcijos, pragulų, sumažėjusio sąnarių paslankumo ir kt.) tikimybę, palaikyti bendrą paciento fizinį pajėgumą.

Kineziterapija gali būti skiriama bet kurio amžiaus žmonėms.

Po įvairių ligų ir traumų nusilpsta raumenys, sumažėja sąnarių paslankumas, sutrinka natūralūs judesiai, nukenčia visos žmogaus fizinės savybės. Kineziterapeutas padeda, kad po ligų ar patirtų traumų žmogus kuo greičiau grįžtų į aktyvų gyvenimą, sustiprėtų, jaustųsi saugiai ir gerai. Šiuo tikslu reikia pagerinti paciento atramos-judamojo aparato būklę: atkurti sąnarių paslankumą, stiprinti raumenis, skirti dėmesį judesių koordinacijai, laikysenai, mobilumui, treniruoti širdies ir kvėpavimo sistemų funkciją. Labai svarbu, kad kineziterapija būtų pradėta taikyti kuo anksčiau – tada galima tikėtis geresnių gydymo rezultatų.

Dažniausiai gydoma pratimais. Juos taikant nurodoma pradinė padėtis, judesio amplitudė, greitis, tikslumas. Atliekant šiuos pratimus galima tiksliai dozuoti fizinį krūvį, vietiškai veikti norimą galūnę ar raumenį. Kol pacientas dar silpnas, galima taikyti gydymą padėtimi arba pasyvius pratimus, kuriuos atlieka kineziterapeutas. Aktyvius pratimus atlieka pats ligonis.

Sutrikus vestibulinio aparato funkcijai, taikomi pratimai pusiausvyrai lavinti, sumažėjus sąnarių paslankumui – tempimo pratimai, taip pat yra pratimų koordinacijai gerinti, atsipalaiduoti. Jei pacientas negali atlikti judesio dėl nervų sistemos pažeidimo, jam skiriami specialūs ideomotoriniai pratimai, kai atliekamas įsivaizduojamas judesys, padedantis išsaugoti įprastus judesio stereotipus. Esant kvėpavimo sistemos ligoms, gydoma statiniais ir dinaminiais kvėpavimo pratimais. Vaikams dažniau galima skirti žaidimų, taikomųjų pratimų (lipimas, šliaužimas ir kt.). Kūdikiams iki 4 mėnesių galima sukelti judesį naudojant odos ir padėties motorinius nesąlyginius refleksus (pvz., šliaužimas, stuburo tiesimas, kojyčių pritraukimas).

Kineziterapijoje naudojama įvairios metodikos, kurios padeda pacientui sugrąžinti prarastas funkcijas, taikoma daug priemonių: terapiniai kamuoliai, įvairūs svoriai, ergometrai, treniruokliai, tamprios juostos, vaikštynės, lazdos. Labai svarbu, kad pats pacientas būtų aktyvus gydymo proceso dalyvis, nes tai lemia daug gydymo rezultatų. Specialistas nuolat suprantamai aiškina pacientui apie jo pastangų reikšmę, judėjimo svarbą, higienos įgūdžius, organizmo grūdinimo būtinybę. Kad kineziterapijos procedūros būtų efektyvesnės, specialistas gali taikyti fizinius veiksnius, jei reikia – manualinės terapijos elementus, taip pat atlikti masažą.

Reabilitacijos pradžioje, eigoje ir pabaigoje kineziterapeutas nuolat tiria paciento funkcinę būklę: įvertina skausmą, raumenų jėgą, raumenų tonusą, jutimus, sąnarių judesių amplitudę, koordinaciją, pusiausvyrą, mobilumą ir kt., todėl gali parinkti tinkamiausią metodiką, taip pat koreguoti ją reabilitacijos metu. Kineziterapeutai moko pacientus ir jų šeimų narius sveikos gyvensenos pagrindų, ligų profilaktikos.

Kineziterapija ypatinga dėl to, kad ją taikant sumažėja vaistų vartojimo poreikis, ji veikia ne tik pažeistą organą, bet ir organizmo visumą. Kineziterapijai būdingas kompleksinis poveikis organizmui, ji padeda išvengti įvairių ligų. Palyginti su kitais gydymo metodais, kineziterapija turi mažiausiai kontraindikacijų ir šalutinių poveikių.

Kineziterapija grindžiama šiais pagrindiniais principais:

• Sistemingumas – norint greičiau atkurti judėjimo funkcijas, pratimai turi būti atliekami reguliariai, be pertraukų;
• Laipsniškumas – perėjimas nuo paprastų iki sudėtingesnių pratimų; judesiai ir pratimai turėtų būti atliekami pamažu, o svoris įvedamas atitinkamais intervalais, kad kūnas turėtų laiko prisitaikyti prie naujovių;
• Kontrolė ir dėmesingumas – geresnių rezultatų galima pasiekti tuo atveju, jei pratimai atliekami specialistui prižiūrint;
• Taisyklingas kvėpavimas – svarbu išmokti tinkamai kvėpuoti. Tai padės ne tik atsipalaiduoti, bet ir palengvins skausmingus pojūčius, jei tokių yra;
• Individualumas – rengiant užsiėmimų programą, visada reikia atsižvelgti į individualius kūno poreikius ir ypatumus.

Kineziterapijos nauda:

• Padeda malšinti skausmą,
• Padeda greičiau atgauti darbingumą ir sugrįžti į įprastinį gyvenimo ritmą;
• Pagreitina pažeistų audinių regeneraciją;
• Gerina sąnarių paslankumą;
• Sumažina operacijos tikimybę, norint išspręsti tam tikras sveikatos problemas;
• Normalizuoja kraujotaką;
• Pagerina naudingų medžiagų pernešimą į vidaus organus.

Kineziterapija dažniausia skiriama, kai :

• Sutrinka sąnarių funkcija;
• Vargina plokščiapėdystė ar kiti patologiniai pėdos pokyčiai;
• Reikia greitai atkurti prarastas funkcijas po lūžio;
• Atsiranda atraminio-judamojo aparato sutrikimai ir ligos;
• Kineziterapija osteochondrozės ir stuburo išvaržos atveju. Tarpslankstelinio disko išvaržos gydymas skiriamas atsižvelgiant į būklės sunkumą. Kai kuriais atvejais toks gydymas gali būti draudžiamas;
• Centrinės nervų sistemos sutrikimai, kuriuos lydi pasyvus elgesys ir depresija;
• Kineziterapija sergant širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.